1. PVM mokesčio samprata ir reguliavimas Lietuvoje bei ES

Gamintojai ir paslaugų teikėjai vykdydami savo ekonominę veiklą sukuria pridėtinę vertę. Pridėtinė vertė yra skirtumas tarp prekių ir paslaugų rinkos vertės ir toms prekėms ir paslaugoms sukurti reikalingų išteklių, kitų prekių ir paslaugų, žaliavų ir panašiai. Ši sukurta pridėtinė vertė ir yra pridėtinės vertės mokesčio objektas.

Europos Sąjunga yra nustačiusi standartines pridėtinės vertės mokesčio taisykles, tačiau kiekvienoje šalyje jos gali būti taikomos skirtingai. Dažniausiai pridėtinės vertės mokestis yra mokamas perkant visas prekes, paslaugas, taip pat pridėtinės vertės mokestį moka galutinis vartotojas įsigydamas prekių ar paslaugų.

Lietuvoje asmenys, kurie tiekia prekes arba teikia paslaugas, privalo tapti PVM mokėtojais ir skaičiuoti bei mokėti PVM į biudžetą, jei jų metinė ekonominė veikla šalies teritorijoje viršija 45 tūkstančius eurų (per paskutinius 12 mėnesių), išskyrus tiekiamas naujas transporto priemones į kitas valstybes nares.

Lietuvos Respublikos apmokestinamieji asmenys gali išvengti PVM registracijos ir mokėjimo, jei jų metinės prekių tiekimo ar paslaugų teikimo apimtis neviršija 45 tūkstančių eurų (yra išimčių, kuomet prekiaujama automobiliais į kitas valstybes narias). Juridiniai asmenys, nepriskiriami apmokestinamiesiems asmenims, taip pat gali neskaičiuoti PVM ir nemokėti jo biudžetui, jei jų per metus įsigytų prekių vertė iš kitų valstybių narių neviršija 14 tūkstančių eurų (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamas prekes), ir numatoma, kad ši riba nebus viršyta einamaisiais metais. Be to, yra galimybė savanoriškai registruotis kaip PVM mokėtojui tiems asmenims, kurių veiklos apimtis nepasiekia nustatytų registravimosi ribų.

PVM ataskaita yra procesas, kai dalis mokėtino pirkimo ar importo PVM yra atskaičiuojama arba sumažinama pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatas. Tai įvyksta, kai apskaičiuojant PVM atskaitomąją dalį, sumažinama suma, kuri turi būti mokama į biudžetą, arba, atvirkščiai, didinama suma, kuri turi būti grąžinama iš biudžeto, priklausomai nuo PVMĮ nustatytų taisyklių. Teisė į PVM atskaitą gali būti įgyvendinama netgi prieš pradedant faktiškai vykdyti konkrečią veiklą. Tai nėra susietas su PVM mokėtojo, apmokestinamojo asmens, pajamų gavimo pradžia. Bet kokia kita interpretacija Šeštosios direktyvos nuostatų galėtų sukelti nevienodą sąsają tarp įsigytų prekių (paslaugų) ir ekonominės veiklos, atsižvelgiant į tai, kada buvo įsigytos prekės (paslaugos). ESTT sprendime dėl bylos Grundstuckgemeinschaft Sclosstrasse C396/98, nustatė, kad asmuo, planuojantis vykdyti ekonominę veiklą, remdamasis Šeštosios direktyvos 4 straipsniu ir

pristatant objektyvius įrodymus, bei patiriantis išlaidas numatomai veiklai vykdyti, turėtų būti laikomas apmokestinamu asmeniu. Šeštosios direktyvos 17 straipsnio nuostatomis vadovaudamasis kaip apmokestinamasis asmuo, jis turi teisę į PVM atskaitą, įtraukdamas pirkimo PVM prekių (paslaugų) sumas, kurias įsigijo numatytai ekonominei veiklai, kuri yra leidžiama PVM atskaitai.

Pridėtinės vertės mokestis yra pirmasis mokestis kurį numatyta harmonizuoti. Šis mokestis svarbus Europos Sąjungos valstybių narių biudžeto šaltinis todėl labai svarbu, kad jis būtų tinkamai reglamentuotas, šalims nebūtų sunku reguliuoti ir rinkti PVM mokėjimus. Europos Sąjungos sutarties 95-99 straipsniai yra ypač reikšmingi netiesioginių mokesčių harmonizavimui. Šiose sutarties nuostatose įtvirtinti principai siekia sukurti palankias sąlygas ir užtikrinti prielaidas bendrai rinkai, skatinant keturias pagrindines laisves: asmenų, prekių, kapitalo judėjimo ir paslaugų teikimo. Šių straipsnių tikslas yra prisidėti prie bendros rinkos egzistavimo ir efektyvaus veikimo. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) 2005-07-14 ETT sprendime, C-434/03 pabrėžė, kad “harmonizavimo išimtys turi būti tiksliai apibrėžtos. Kiekvieną kartą, kai yra naudojamasi PVM nukrypstančiais režimais, atsiranda skirtumai mokesčių naštoje tarp valstybių narių.”

Bendra Europos Sąjungos taisyklė yra tokia, kad standartinis pridėtinės vertės mokestis taikomas Europos Sąjungai priklausančioje šalyje negali būti mažesnis nei 15 procentų. Taip pat šalyse gali būti taikomi sumažinti (bet ne mažesni kaip 5 procentai) ir specialūs PVM tarifai. Specialūs tarifai būna trijų rūšių: 1) itin sumažinti tarifai (taikomi riboto sąrašo prekių ir paslaugų pardavimams ir gali būti mažesni kaip 5 procentai); 2) nulinis tarifas (vartotojui nereikia mokėti PVM, bet pardavėjas gali atskaityti sumokėtą PVM už tiesiogiai susijusius pirkinius); 3) trumpalaikiai (arba tarpiniai) tarifai. Kai subjektas yra registruotas pridėtinės vertės mokesčių mokėtoju ir vyksta pardavimo sandorius jis privalo pateikti popierine arba elektronine forma PVM sąskaitą faktūrą, kurioje privalo būti nurodytas sąskaitą rašančio asmens PVM mokesčio mokėtojo kodas, mokėtina pridėtinės vertės mokesčio suma bei kiti standartiniai elementai. Būtent PVM sąskaita-faktūra yra tas dokumentas, kuriame matosi koks PVM tarifas yra taikomas.

Vieni svarbiausių dalykų analizuojant pridėtinės vertės mokestį ir jo taikymą naudojant skirtingas elektroninės prekybos schemas yra nustatyti kur kiekvienu konkrečiu atveju atsiranda prievolė mokėti pridėtinės vertės mokestį. Tai priklauso nuo keleto labai paprastų aspektų: a) kur prekė yra pardavimo momentu; b) kur ji yra parduota; c) pirkėjo ir pardavėjo PVM mokesčio mokėtojo statusas. Pagrindinė taisyklė yra ta, kad mokestis yra taikomas ir turi būti sumokėtas toje Europos Sąjungos šalyje, kurioje prekes ir paslaugas naudoja galutinis vartotojas.

Pridėtinės vertės mokestis nėra taikomas kai prekės yra eksportuojamos į Europos Sąjungai nepriklausančias šalis. Tokiais atvejais pridėtinės vertės mokestis yra taikomas ir laikomas mokėtinu importo šalyje. Eksportuojant prekes reikia turėti įrodymus, kad prekės buvo išvežtos iš Europos Sąjungos, tada eksportuotojas turi teisę atgauti visą pridėtinės vertės mokestį, kurį sumokėjo mokėdamas už viską ko reikėjo produktą sukurti iki eksportuojant.

Atkreiptinas dėmesys, kad pridėtinės vertės mokestį gali reikėti mokėti, ne tik tada kai įvyksta įprastas pirkimo-pardavimo sandoris, bet ir kai prekes arba paslaugas suteikiate nemokamai, prekėmis arba paslaugomis naudojatės asmeninėms reikmėms arba keičiantis prekėmis ir paslaugomis.

Daugelyje Europos Sąjungos šalių yra taikoma pridėtinės vertės mokesčio lengvata, kuri yra taikoma mažoms įmonėms, kurių metinė apyvarta nepasiekė tam tikros šalies nustatytos ribos. Šios riba skirtingose šalyse yra skirtingos, pavyzdžiui Lietuvoje prievolė registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju atsiranda kai apyvarta viršija 45 tūkstančius eurų arba kai iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių per kalendorinius metus yra įsigyjama prekių už daugiau kaip 14 tūkstančių eurų.

Europos Sąjungoje egzistuoja laisvas prekių judėjimas, tai reiškia kad dauguma prekių gali laisvai judėti Europos Sąjungos šalių teritorijoje be papildomų apribojimų (akcizais apmokestinamos prekės gali būti taikomos papildomos taisyklės, taip pat gali atsirasti skirtingi pridėtinės vertės mokesčio įsipareigojimai priklausomai nuo to ką parduodate, parduodate ir kur gabenamos prekės). Laisvas prekių judėjimas yra taikomas Europos Sąjungos šalims visoms be išimties ir kai kurioms Europos Sąjungai nepriklausančioms šalims šiuo atveju Šveicarijai, Turkijai, Andorai, San Marinui ir Europos ekonominei erdvei priklausančioms šalims.

Lietuvoje pridėtinės vertės mokesčio kontrolę vykdo (išskyrus PVM už importuojamas prekes – šį kontroliuoja teritorinės muitinės) ir su pridėtinės vertės mokesčiu susijusių įsipareigojimų vykdymą prižiūri Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos respublikos Finansų ministerijos.

2.     ELEKTRONINĖS PREKYBOS MODELIAI BEI JŲ SKIRTUMAI PVM APMOKESTINIMO PRASME

Elektroninė prekyba pasaulyje ir sparčiai plintantis prekybos būdas. Statista.com statistiniais duomenimis 2022 metais visame pasaulyje pardavimai internetu sudarė beveik 19 procentų visų pasaulio mažmeninių pardavimų ir projektuojama kad iki 2027 šis procentas gali pasiekti 23 procentus. 2015 metų Valstybinio audito ataskaitoje “Elektroninės prekybos kontrolė” teigiama, kad elektroninė prekyba pasaulyje populiarėja. Tai įtakoja daug priežasčių. Pirmiausia be jokios abejonės yra interneto ir jo suteikiamų galimybių plėtra. Kas dieną vis daugiau ploto yra padengiama kokybišku internetu, o tai leidžia vartotojų pasiekti informaciją apie produktus ir paslaugas lengvai ir greitai, bei suteikia galimybę įsigyti prekes iš bet kurio pasaulio kampo neiškėlus kojos iš namų.

Alibaba korporacijos įkūrėjas Jack Ma yra pasakęs, kad jeigu tavo verslo nėra internete tu esi pasmerktas žlugti. Šių dienų vartotojas yra lepus, nori įsigyti prekes greitai ir patogiai, tikisi juos gauti tiesiai namo, skaito atsiliepimus internete, todėl verslas privalo būti suinteresuotas, kad informacija apie jo prekes, paslaugas ir verslą būtų lengvai pasiekiama, parduodamas produktus būtų lengva įsigyti. Taip pat stipriai populiarėja verslo modeliai kurie apskritai veikia tik internete ir internetu. Tokio verslo kūrimui dažnai nereikia daug kaštų, pasitelkus trikampės prekybos modelį arba trečiųjų šalių sandėliavimo ir logistikos paslaugas (3PL arba 4PL) verslui nereikia sandėlio, užtenka tik prižiūrėti pardavimas ir laiku juos perduoti įgyvendinimui. O kartais nereikia dėmesio skirti net ir užsakymo perdavimui, užtenka tik rūpintis pardavimais, nes naudojami pagalbiniai servisai visiškai ir iš esmės aptarnauja užsakymus. Tai gana gerai atskleidžia, kad elektroninės komercijos dalis bendrame pardavimų paveiksle nuolatos augs, o verslai įvaldys ir naudos prekybos strategijas vis plačiau.

Versle naudojamos įvairios strategijos optimizuojant kaštus ar norint įeiti į rinką. Vienas tradiciškiausių modelių yra atsivežti prekes iš Europos Sąjungoje įsikūrusių tiekėjų (pavyzdžiui Lenkijos) ir prekiauti iš savo sandėlių tiek Lietuvoje, tiek ES, tiek į trečiąsias šalis. Prekyba internetu leidžia gana lengvai ir paprastai išplėsti savo veiklą į daug rinkų ir skirtingų šalių. Kitas, taip pat labai dažnai pasitaikantis modelis yra kuomet prekiaujama iš savo sandėlių Lietuvoje, tačiau tiekiamos prekės atkeliauja iš trečiųjų šalių (pavyzdžiui Kinija). Vis plačiau kalbama apie trikampės prekybos modelį internete (en. drop shipping), kai pardavėjas neturi nei prekių, nei sandėlių, užsakymus įgyvendina tiesiai iš tiekėjo siunčiant klientui. Analizuojant kiekvieną strategiją yra būtina nustatyti: kur prekė yra pardavimo momentu, kur prekės galutinis pirkėjas.

2021 metų liepos 1 dieną buvo pristatytas Europos Sąjungos elektroninės prekybos PVM paketas, kuris į elektroninę prekybą ir su ja susijusius PVM klausimus įnešė reikšmingų pakeitimų. Šiame pakete numatyta, kad visiems ES registruotiems verslams taikoma 10 000 eurų PVM riba visoje ES kai prekyba vyksta B2C (verslas vartotojui) principu, o iki tol buvusios PVM ribos tarp šalių buvo panaikintos. Taip pat įvesta vieno langelio sistema (One Stop Shop – OSS), kuri skirta deklaruoti ir sumokėti PVM mokestį už prekių tiekimą Europos Sąjungos šalyse. Iki šio paketo galiojusi mažos vertės siuntos lengvata nustojo galioti ir nuo šiol visos prekės įvežamos į ES yra apmokęstinamos PVM mokesčiu, kartu įvesta IOSS sistema (importo vieno langelio sistema) skirta deklaruoti ir sumokėti PVM už mažos vertės siuntų importą.

Internetas yra elektroninės prekybos modeliai leidžia verslui lengvai pasiekti tiek tiekėjus, tiek pirkėjus įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Atrodytų viskas yra labai paprasta, tačiau dėliojant skirtingas elektroninės prekybos schemas ir modelius pridėtinės vertės mokesčio reguliavimas skirtingose šalyse tampa gana sudėtingas, o kartais verslininkui be profesionalios pagalbos neįmanoma išsiversti.

Dažniausiai naudojamos elektroninės prekybos strategijos gana aiškiai atsiskleidžia viešosios erdvės diskusijose tarp elektronine prekyba užsiimančių asmenų. Gana tradicinis modelis yra prekyba iš savo sandėlių Lietuvoje turint tiekimą iš Europos sąjungos šalių (pavyzdžiui Lenkijos) arba iš trečiųjų šalių (pavyzdžiui Kinijos). Taip pat dažnai pasitaikantys modeliai yra prekyba iš tiekėjų sandėlių esančių trečiosiose šalyse prekiaujant į visą pasaulį arba prekyba iš ES tiekėjų sandėlių. Pastaruosius modelius atskiriu kaip skirtingus, kadangi jų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčių specifika yra labai skirtinga. Taip pat pasitaiko kai yra prekiaujama Lietuvoje iš Lietuvoje įsikūrusių tiekėjų sandėlių.

Galima būtų skirstyti prekybą elektroniniu būdu remiantis skirtingais kriterijais. Prekybą pagal prekiavimo būdą t.y. nuosavos elektroninės parduotuvės ar kitos asmeninis pardavimų valdymas ir prekyba prekybos platformose (en. marketplace) tokiuose kaip ebay.com, amazon.com, pigu.lt ir kt. Taip pat galima būtų skirstyti pagal pasirinktą užsakymo įgyvendinimo (en. fulfillment) būdą: iš savo sandėlių, iš tiekėjo sandėlių ar naudojant 3PL servisą. Pagal pirkėjo lokacijas galima būtų skirstyti į: lokalią prekybą, prekybą artimiausiose ar ES šalyse ir prekyba į visą pasaulį.

Vertinant skirtingus elektroninės prekybos modelius akivaizdu, kad jų yra labai daug ir schemų susijusių su tiekimu ir galutinio vartotojo pasiekimu gali būti dar daugiau. Todėl verslui labai svarbu vertinant logistiką, jos kaštus, dėliojant “produkto kelią” nuo tiekėjo iki pirkėjo labai svarbu suprasti skirtingus pridėtinės vertės mokesčio mechanizmus.

2.1  PREKYBA IŠ SAVO SANDĖLIŲ KAI TIEKIMAS IŠ ES

Vienas tradiciškiausių ir dažniausiai pasitaikančių elektroninės komercijos modelių yra kuomet verslas parduodamas prekes pirmiausiai nusiperka, laiko jas savo sandėlyje ir parduoda klientams. Analizuojant tokį prekybos modelį svarbu atskirti kas yra klientas ir kokia jo lokacija.

Jeigu prekės įsigijamos iš Europos Sąjungos šalies ir tiek pirkėjas, tiek pardavėjas yra registruoti savo šalies PVM mokėtojai (B2B modelis), tokiu atveju tiekėjas pirkėjui išrašo PVM sąskaitą-faktūrą taikydamas 0 procentų PVM tarifą. Pats tiekėjas, įgauna teisę į eksportuotų prekių atskaitą. Tačiau jeigu viena iš sandorio šalių nėra registruota PVM mokėtoja situacija tampa kitokia. Kai PVM mokėtoju nėra tiekėjas ir neturi galiojančio PVM kodo, jis į savo sąskaitą PVM netraukia ir teisės į atskaitą neturi, tuo tarpu kai PVM mokėtoju nėra pirkėjas (verslininkas), o tiekėjas yra PVM mokėtojas – jis privalo PVM sąskaitoje faktūroje taikyti PVM tarifą pilna apimtimi, o ne PVM mokėtojas pirkėjas neįgauna teisės į atskaitą.

Kai prekės atkeliauja į verslo vykdysiančio elektroninę prekybą sandėlį reikia analizuoti kam bus parduodamos prekės ir koks PVM mokėtojo statusas yra tiek pardavėjo, tiek internetinio pirkėjo. Kai kalbame apie prekybą internetu įprastai kalbama apie prekybą B2C (en. Business-to-consumer). Vadinasi, jeigu galutinis vartotojas yra fizinis asmuo perkantis internetu PVM tarifas, kurį turi taikyti verslas esantis PVM mokėtoju priklauso nuo galutinio vartotojo lokacijos t.y. jeigu galutinis vartotojas yra lokalus (laikykime, kad pirkėjas fizinis asmuo ne PVM mokėtojas arba verslas ne PVM mokėtojas yra Lietuvoje), tokiu atveju turėtų būti taikomas standartinis 21 procento PVM tarifas (arba kitas jeigu pagal PVM įstatymą turi būti taikomas lengvatinis tarifas konkrečiam daiktui). Tai reikštų, kad verslas PVM mokėtojas gaudamas prekes iš kito verslo tiekėjo PVM mokėtojo esančio kitoje valstybėje narėje, prekes įsigija su 0 procentų PVM tarifu, o parduoda jas su 21 procento tarifu lokaliam vartotojui. 21 procentą PVM surinkęs elektroninės komercijos verslą vykdantis asmuo turi sumokėti į valstybės biudžetą.

Jau aptarėme, kad internetas leidžia pasiekti ne tik lokalius pirkėjus, o iš esmės trina sienas ir prekės kurjerių pagalba gali greitai pasiekti ir klientus svetur. Jeigu analizuotume situaciją kuomet galutinis vartotojas yra žmogus gyvenantis kitoje valstybėje narėje, Lietuvoje registruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas parduodamas prekę fiziniam asmeniui į kitą valstybę narę. Tokiu atveju reikia vertinti ar atsirado prievolė verslui registruotis One Stop Shop (OSS) sistemoje. Tokia prievolė atsiranda kai elektroninės komercijos verslą vykdantys asmenys, laikantys prekes valstybėje narėje pardavė į valstybes nares už daugiau kaip 10 000 eur. Pardavimų riba yra maža, tad verslai ją greitai pasiekia. Esant tokiai situacijai kai prekės

yra parduodamos per internetinę parduotuvę į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, kai tai yra skirta galutiniam vartotojui, ir pardavėjas organizuoja prekių pristatymą PVM turi būti sumokėtas toje šalyje, kurioje prekės yra išsiunčiamos, o jų apmokestinimas vyksta pagal tos šalies PVM tarifą. Kol 10 000eur riba nėra viršyta – PVM sąskaitoje-faktūroje traukiamas Lietuvos PVM tarifas. OSS sistemoje registruotis galima ir neviršijus 10 000 eur ribos.

Tačiau klientas juk gali būti nebūtinai ES šalyje įsikūręs vartotojas. Jeigu klientas yra iš trečiosios šalies PVM sąskaitoje faktūroje nurodomas 0 procentų PVM tarifas ir nesvarbu, kad klientas yra fizinis asmuo. Laikoma, kad tas kas importuojasi prekes savo šalyje ir turi prievolę sumokėti PVM mokesčius savo šalies įstatymų nustatyta tvarka.

2.2  PREKYBA IŠ SAVO SANDĖLIŲ KAI TIEKIMAS IŠ TREČIŲJŲ ŠALIŲ

Tiekimas iš trečiųjų šalių vis dar toks pat populiarus kaip ir anksčiau. Daug tiekėjų yra įsikūrę tokiose šalyse kaip Kinija, Korėja, Vietnamas, Turkija ir panašiai. Taigi šiuo atveju analizuotume modelį kai elektroninio verslo savininkas turi sandėlį Lietuvoje ir prieš parduodamas produktus juos atsiveža į šį sandėlį, o jo tiekėjas yra trečioji šalis. Tokiu atveju elektroninio verslo savininkas importuodamas prekes deklaruoja jų atvykimą ir sumoka pridėtinės vertės mokestį nepaisant to ar jis yra, ar nėra registruotas PVM mokėtojas. Tiekėjas tokiu atveju laiko kad už šį mokestį atsakingas yra gavėjas (nebent susitarta dėl gabenimo kitaip pvz. pristatoma DDP (incoterms) tada gali tiekėjas būti atsakingas, tačiau čia atskiri susitarimai tarp verslų, kurie gali būti, bet gali ir nebūti) ir savo sąskaitoje pridėtinės vertės mokesčio neišskiria (B2B modelis). Kai verslas taiko tokį prekių tiekimo modelį ir yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, jis įgauna teisę pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, o jeigu verslas nėra registruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais importuodamas prekes pridėtinės vertės mokestį už jas jis sumokėti privalo, tačiau teisės į atskaitą negauna (kai jis nėra PVM mokėtojas tai ir prekes parduoda nenurodydamas pridėtinės vertės mokesčio savo sąskaitose faktūrose).

Elektroninio verslo savininkas, kuris yra registruotas PVM mokėtojas savo prekes gali parduoti tiek lokaliam klientui, tiek klientui esančiam valstybėje narėje, tiek klientui esančiam trečiojoje šalyje. Jeigu šie klientai yra fiziniai asmenys kurie nėra registruoti pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir aptarėme šio darbo 2.1 dalyje.

2.3  PREKYBA IŠ TIEKĖJŲ SANDĖLIŲ KAI PREKIAUJAMA IŠ TREČIŲJŲ ŠALIŲ Į VISĄ PASAULĮ

Įdomus ir labai paplitęs prekybos modelis ypač prekiaujant tarptautinėse pardavimo platformose kaip ebay ar amazon yra prekyba iš trečiosiose šalyse įsikūrusių tiekėjų sandėlių. Tai reiškia, kad elektroninės komercijos verslo savininkas neturi fizinės lokacijos savo buveinės šalyje ir jo prekės keliauja tiesiai iš trečiosios šalies jo klientui.

Laikykime kad elektroninės komercijos savininko lokacija yra Lietuva, o prekės lokacija pardavimo momentu yra Kinija. Tokiu atveju Kinijoje įsikūręs tiekėjas išrašo sąskaitą faktūrą Lietuvoje įsikūrusiam savininkui netaikydamas pridėtinės vertės mokesčio.

Prekiaujant tokiu modeliu Lietuvoje esančiam verslui neatsiranda prievolė registruotis pridėtinės vertės mokesčių mokėtojui net jeigu jis viršytų 45 000 eurų pardavimo pajamas, kadangi laikoma kad prekės parduotos ne Lietuvoje (nebent pardavimai būtų vykdomi į Lietuvą). Tokiam verslui gali atsirasti skirtingos prievolės dėl pridėtinės vertės mokesčio mokėjimų kiekvienoje atskiroje šalyje pagal tos šalies įstatymus.

Tokio verslo pirkėjams jų šalyje pagal tos šalies įstatymus reikia sumokėti pridėtinės vertės mokestį už importuojamas prekes (panašiai kaip aptarėme 2.2 šio darbo dalyje).

2.4  PREKYBA IŠ TIEKĖJŲ SANDĖLIŲ KAI PREKIAUJAMA LIETUVOJE IŠ LIETUVOS

Tiek tiekėjas, tiek elektroninės komercijos verslo savininkas gali būti įsikūrę vienoje šalyje. Tokiu atveju taikomas pats standartiškiausias ir tikriausiai mažiausiai keliantis klausimų modelis. Jeigu tiek tiekėjas, tiek elektroninės komercijos verslas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai tai tiekėjas išrašo PVM sąskaitas faktūras su standartiniu pridėtinės vertės mokesčio tarifu, o elektroninės komercijos verslas įgauna teisę į šių produktų PVM atskaitą.

Elektroninės komercijos verslas išrašydamas PVM sąskaitas faktūras savo klientams jeigu jie yra lokalūs irgi taiko standartinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą. Jeigu tokio verslo pirkėjai yra įsikūrę Europos sąjungos šalyse arba trečiosiose šalyse PVM mokestis apskaičiuojamas taip kaip aptarėme šio darbo 2.1 dalyje.

3.     ONE STOP SHOP (OSS) SISTEMA

One Stop Shop (OSS) – tai Europos Sąjungos (ES) sistema, kuri palengvina ūkio subjektams, užsiimantiems elektroninių ir kitų paslaugų teikimu bei vykdančioms nuotolinę prekybą prekėmis neapmokestinamiesiems asmenims, vykdyti mokestinių PVM (Pridėtinės Vertės Mokestis) prievolių įvykdymą. Ši sistema taikoma situacijoms, kai veikla apima daugiau nei vienos ES valstybės narės teritoriją.

Ūkio subjektai, dalyvaujantys OSS, turi galimybę registruotis, deklaruoti ir mokėti PVM vienoje konkrečioje ES valstybėje narėje, nepaisant to, kuriose šalyse jie teikia paslaugas arba tiekia prekes. Tai palengvina administracinę naštą ir suteikia verslui galimybę tvarkyti PVM prievolę centralizuotai.

OSS taikoma tiek paslaugų tiekimo atvejais, kurių vieta yra kitose ES valstybėse narėse,     tiek     nuotolinės     prekybos                situacijoms,             kai                prekės yra                pardavinėjamos neapmokestinamiesiems asmenims daugiau nei vienos ES valstybės narės teritorijoje. Tai sumažina administracines kliūtis ir palengvina tarptautinės veiklos valdymą verslo subjektams.

Sistema yra skirta užtikrinti skaidrumą ir efektyviai valdyti PVM prievolės vykdymą, prisidedant prie vienodos sąlygų verslui kūrimo visoje ES teritorijoje.

OSS sistema susideda iš trijų schemų, kurios suteikia registruotiems asmenims skirtingas teises ir pareigas. Pirmoji yra ES schema, kuri yra taikoma apmokestinamiesiems asmenims, kurie yra įsikūrę Europos Sąjungos vidaus nuotolinės prekybos prekėmis valstybėje narėje. Ji leidžia vykdyti PVM prievolės įvykdymą elektroninėmis sąsajomis, palengvinančiomis prekių tiekimą ir paslaugų teikimą visoje Europos Sąjungoje, net jei asmuo nėra įsisteigęs vartojimo valstybėje narėje. Antroji ne ES Schema, kuri yra taikoma asmenims, neįsikūrusiems Europos Sąjungoje, teikiantiems paslaugas neapmokestinamiesiems asmenims, kai tokių paslaugų teikimo vieta yra Europos Sąjungos valstybė narė. Ši schema suteikia galimybę tiems, kurie neįsikūrę ES, vykdyti PVM prievolės įvykdymą pagal ES taisykles. Trečioji schema yra Importo Schema (IOSS), ji naudojama supaprastinti PVM prievolės įvykdymą, susijusį su prekių importu iš trečiųjų teritorijų ar trečiųjų valstybių. Taip pat žinoma kaip Importo One Stop Shop (IOSS), ši schema palengvina mokestinės įsipareigojimų vykdymą elektroninėmis sąsajomis. Kiekviena schema yra pritaikyta tam tikroms situacijoms, leidžiant registruotiems asmenims veikti skirtingose nuotolinės prekybos ir paslaugų teikimo srityse visoje ES.

4.     OSS NAUDOS VERTINIMAS

Nors nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kiek pridėtinės vertės mokesčio (PVM) buvo nesurenkama tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, Europos audito rūmų komisija nustatė, kad mažos vertės prekių tiekimo nuostoliai iš ne ES šalių kasmet sudarydavo apie 5 milijardus eurų. Nepaisant teigiamų pokyčių, Europos Sąjunga susidurdama su iššūkiais, susijusiais su tais prekių ir paslaugų, kurios yra prekiaujamos internetu, PVM ir muitų surinkimu, įvedė pakeitimus įsigaliojusius 2021 liepos 1dieną.

Iki pakeitimų buvo netaikomos PVM surinkimo kontrolės priemonės, todėl valstybės neturėjo tinkamų priemonių ir kontrolės mechanizmų žinoti apie sudaromos sandorius ir neturėjo galimybės juos tinkamai apmokestinti. Viena bendra rizika, susijusi su prekėmis ir paslaugomis, tiekiamomis ES ir ne ES prekiautojų, buvo tai, kad tuometinė sistema iš esmės buvo grindžiama pasitikėjimu ir prekiautojų noru registruotis ir mokėti atitinkamą pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą. Valstybės narės neturėjo jokių teisiškai privalomų įgaliojimų ribų už jų teritorijos, ypač kai kalbama apie ne ES prekiautojus. Dėl to kyla iššūkiai užtikrinant, kad PVM būtų surinktas, ypač valstybėse narėse, kuriose prekės ir paslaugos galiausiai yra suvartojamos. Egzistavo rizika, kad vartojimo valstybės narės mokesčių administratoriai ir muitinė gali nepasinaudoti administracinio bendradarbiavimo priemonėmis, kad pareikalautų informacijos iš šalies arba šalių, kuriose įregistruotas arba nustatomas tiekėjas. Jeigu tokia informacija nėra pateikiama, tai gali sukelti sunkumų vartojimo valstybės narės mokesčių administratoriams ir (arba) muitinei atpažįstant neapmokestintus sandorius.

Egzistavusios PVM ir muitų lengvatos mažos vertės siuntoms galėjo skatinti naudotis kita strategija, t. y. sistemingai sumažinti prekių vertę importo deklaracijose, siekiant išvengti apmokestinimo.

Siekiant išspręsti šias problemas buvo priimti mokesčių sistemos pakeitimai įsigalioję 2017 metų liepos 1dieną. Naujaisiais pakeitimais internetinės prekybos dalyviai, vykdantys pardavimus prekėmis ar paslaugomis ES šalyse, gali taikyti vieno langelio sistemą (OSS). Ši sistema yra pritaikyta parduodant fiziniams asmenims ar ne PVM mokėtojams (B2C) ir aktyvuojama, kai bendras pardavimų suma visose ES šalyse per metus viršija 10 000 eurų. Kai pasiekiamas šis pardavimų limitas, įmonės turi galimybę registruotis OSS sistemoje Lietuvos arba kitos ES šalies Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Tai reiškia, kad įmonėms nebereikia atlikti PVM mokėtojų registracijos kitose ES šalyse.

PVM mokestį mokantis asmuo sumoka visą PVM deklaracijoje pagrįstą sumą (t. y. sumą, apimančią visas vartojimo valstybes nares vienu mokėjimu). Paskui registravimosi valstybė narė atitinkamas sumas paskirsto įvairioms vartojimo valstybėms narėms. Tai reiškia,

kad OSS sistemoje užsiregistravęs Lietuvos apmokestinamasis asmuo padaręs pardavimų internetu, kad ir į visas ES šalis, PVM mokestį mokės vienu pavedimu į VMI prie LR FM atsiskaitomąją sąskaitą ir VMI paskirstys PVM vartojimo šalims pagal asmens pateiktą deklaraciją. Iki šių pakeitimų, kiekvienoje šalyje verslas pats turėjo susirasti kur ir kokias ataskaitas teikti, kaip užsiregistruoti PVM mokėtoju kiekvienoje atskiroje šalyje ir kur atlikti mokėjimus kiekvienai šaliai. Šis procesas buvo painus ir sudėtingas, todėl atsirado daug sunkumų tiek šalims suadministruoti kitose šalyse įsikūrusių verslų prievoles, tiek surinkti mokesčius tinkamai.

PVM yra deklaruojamas vienoje elektroninėje OSS PVM deklaracijoje, o vienas PVM mokėjimas atliekamas už visus pardavimus. Tai reiškia, kad OSS deklaravimas ir mokėjimai vykdomi tik Lietuvos VMI (arba kitos šalies, jei įmonė pasirenka registruotis kitoje ES šalyje).

Kai įmonė įsiregistruoja OSS sistemoje ir vykdo pardavimus atitinkamoje ES šalyje, taikomi tos šalies PVM įstatymai ir nuostatos. Tai apima ne tik PVM tarifą, bet ir kitus PVM įstatymo numatytus aspektus. Nors yra bendros ES direktyvos, galimi nukrypimai dėl kiekvienos šalies vietinių reguliavimų.

Jei tiekėjas yra įregistruotas OSS sistemoje, jam nėra būtina išrašyti PVM sąskaitos faktūros. Tačiau jei jis pasirenka ją išrašyti, turi laikytis tos šalies, kurioje jis įregistruotas OSS, reikalavimų dėl PVM sąskaitos faktūros išrašymo.

Europos audito rūmai nustatė, kad naujomis nuostatomis, kurios įsigaliojo 2021 m., siekta išspręsti tam tikrus buvusios sistemos trūkumus, tačiau vis dar yra būtina spręsti klausimą dėl vertės sumažinimo.